- velėna
- velė́na sf. (1) K.Būg, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, velėnà (3) KBII84, K, Rtr, K.Būg, J.Jabl, NdŽ, Skd, Grdm, Užv; R, R285, MŽ, MŽ381, D.Pošk, S.Dauk, Sut, N, LL19, L
1. SD120, SD88, R393, MŽ529, I, M, Amb, Klk, Švnč viršutinis dirvožemio sluoksnis, prižėlęs augalų šaknų: Velė́ną nuverps (nukas) teip par du tris pirštus Jdr. Išdrasko velė́ną i apsėja, kas augs Sug. Rugys grunto ne teip bijo, o velė́nos bijo Skp. Daržas neravėtas, velė́non peraugo Krs. Velėna su veja ižrauta SD39. Akėčios buvo medinės, mediniai kuolai – velė́ną kiek padraskė Vdn. Velėnà, a ten bulbė galia užaugti Rdn. Kad ejo su velė́na (net velėnas išdraskė) – taip užsiuto Krš. Prasiskleisčia velėnėlę, prisikeltų motinėlė LTR(Graž). Po velėneles, po smilgyneles čia gyven be darbelio RD161. Kelkias, muno matušele, aš pakelsiu tavo velėnelę D83. ^ Išmoksti kaip kurmis ant velėnõs šokt Ob. Riebi karvė, kai velė́na Trgn. Vaikas riebus ir sunkus – kai velė́na [p]PnmA. Jų žąsys kaip velė́nos (labai nupenėtos, sunkios) Klov. Vaikis aptižęs, žemas kaip kelio velė́na J. Sėda kaip kelio velė́nos (nedirba, plerpso be darbo) Vn. Žmogus gi apžėlęs kai kelio velė́na Prng. Žmonys velas kaip velė́nos (netvarkingai gyvena) Krš. Šventądien lija, nepersivilkau, sėdžiu kap velėnà DrskŽ. Sėdi kaip velėna, žiūri kaip pelėda LTR(Ut).
2. R123, MŽ161 žemės gabalas su tankiai suaugusiomis žolėmis: Pylimas išklojamas velėnomis VĮ. Velė́nas pjauna peiliu Grv. Kad tave posmert velė́nom mėtytum už draskymą ežių J. Plėšiau velė́ną su uogienojais Kli. Vyras velė́nas vertė, uošvis an stogo dėjo Varn. Velėna, riekė žemės SD323. Jisai ant abiejų šalių su keturkampėmis velėnomis žemės iš grabių išmestas apdėjęs K.Donel1. ^ Ką tu arsi, kad dar tave velėna apslėgti gali Ds.
3. R, MŽ, I sužėlęs pievos paviršius, žolynas: Sužėlė stora velė́na DŽ. Kap tručija velė́ną, išnyksta bitaitės Rod. Šiaip taip išsišėrėm, kol velėnos sulaukėm Rs. Kiek pabližgėjo velė́na ir vėl sėdi (atšalus žolė nustojo augti) Švnč. Pievikė[je] dieną išgulėjau an velėnõs Pj. ^ Teip tankiai sudygo – kai velė́na Jrb. Klėtyj pro stogą varva, kviečiai sužėlė kaip velė́na Jnš. Toki stovi rugiai kai velėna, šitie sužaliavo Klt.
4. N vandenyje arba pelkėje iš augalų šaknų susidariusi linkstanti pluta: Liūliuo[ja] velė́na išpuvusi prie šaltinio, prie ežero, kad užeini ant jos J. Kai te užeini, tai to velėna prakiursta, tai žmogus nepraeina, parmina velė́ną ir dumblan lig pažastų Krs. O kad, neduok Dieve, partrūktų viršutinioji velė́na – prapuolęs žmogus BM328(Rdn). Ant to ežero pluta užsidėjusi, velėna Šauk.
5. DŽ, Šlu, Prk, Plng, Slnt, Akm durpių gabalas: Kasa velė́nas Krtn. Velėnų̃ tokių liuobam prisidirbsma Pln. Anglinės velėnos y[ra] kietos durti Šts. Teauga [medžiai] mano vaikui, dėl didesnio reikalo, aš iš molio stoginę ir reją nudrėbsiu, o velėnomis šildysiuos S.Dauk. Mes liuobam kūrenti ir su velė́noms Klp. O velėnõms toms reik daug prakuro Brs. Velė́nų uždūrėjas NdŽ. Martynukas iš virtuvės išsinešė didelę kimininę velėną I.Simon. ^ Duona juoda kaip velėnà Krtn. Duona iš velėnõs neišskirama Šts.
6. Gž kailinė apykaklė: Baisi pusnis, aš vilkais apsitraukęs, velė́ną pasistatęs, važiuoju sau per dvaro pošnią Ss. Žiūrėk, koki jie poniški, velė́nom apsimetę Mrj. Užsiversk velė́ną, tai nenušalsi nė nosies Alk.
7. scom. Krč, Dgl prk. apie apsileidusį, nesusitvarkiusį, susivėlusį, nerangų žmogų: Še tau, Jonai, kupinai [laisvės], nors tu esi niekam nevertas velėna, tinginys ir ištvirkėlis! Vaižg. Ak tu velė́na, tvarkykis tu! Kž. Ak tu girios velėna! (keik.) Tvr. Ar tu kada prieisi pri tvarkos, velėnà tu meškos! DūnŽ. Ka matytumi, koks y[ra], toks velėnẽlė, toks velėnẽlė (labai mažas) Trk.
◊ ant velė́nos išsirìsti Dglš šiaip taip išgyvenus peržiem, sulaukti pavasario: Mūsų senelė da išsirìs ant velė́nos Ds. Ant velėnos išsiritai, tai dar pagyvensi KlK11,91.į velė́ną lį̃sti Trš mirti: O mes jau turam eiti į velė́ną lį̃sti End. Mun jau seniai laikas lį̃sti į velė́ną Tv.kapų̃ velėnė̃lė aitrusis šilokas (Sedum acre): Kapų̃ velėnẽlės Akm.kẽrežos velė́na J labai, visiškai kvailas.per velė́ną nepérlipti (nepérsiristi Rk) Tr1. būti labai mažam: Vyras – dar per velė́ną nepérlipa, o jau aria Jnš. Toks mažas – par velė́ną neparsìrita Šd.2. būti labai silpnam, nusivariusiam: Padirbk, apark, tai arklys per velė́ną nepérlipa Dbk.per velė́ną pū̃sti būti mirusiam: Seniaĩ par velė́ną pùta NmŽ. Kol da ana (duktė) vaikus turės, aš par velė́ną pū̃su End.per (pro) velė́ną žiūrė́ti būti mirusiam: Kas matė, kas šnekėjo, tas par velė́ną žiū̃ria Grd. Jei nebūčiau pabėgęs, būčiau pro velėną bežiūrįs Erž.po velė́na bū́ti (gulė́ti) Gdr mirti: Kitąmet gal tuo laiku jau bū́siu po velė́na Kair. Aš bū́č seniai po velė́na bùvus, ka būč nepjovus (nesioperavus) Jrb. Žmona mirusi, tėvai, giminės, draugai – visi po velėna LzP. Jis jau mirė, jau seniai po velė́na gùli Švn. Kad ne vaistai, būčiak po velė́na gulėjęs LKKXIII133(Grv). Mano tėvelis jau seniai guli siero[je] žemelė[je], po velėnuže JV293.po velė́na (velė́nos) pakìšti palaidoti: Pakìšo po velėnõs visus, viena kaip pirštas paliko DūnŽ. Tai jau ir pakišai po velėna savo tetą Žem.po velė́na (velė́nos, velė́nom) lį̃sti (palį̃sti, sulį̃sti) mirti: Penki užaugo, keturi po velė́na paliñdo Jdr. Du tokie vyrai paliñdo po velėnõs Rdn. Kare daug žmonių po velė́nom suliñdo Šmn. Dirbo, statė, vargo – po velė́na paliñdo Aln. Visi leñdam po velė́na Ig. Džiaukis po velėnõs paliñdusi, ne į dangų lipusi Krš.po velė́nos [dū̃dą] pū̃sti būti mirusiam: Po velėnõs jau dū̃dą seniai pùta DūnŽ. Kiti muno augumo seniai po velėnõs pùta Pvn. Kaip mes esam vargę, – aš jau seniai turėčio po velėnõs pū̃sti End.po velė́na tupė́ti būti mirusiam: Katrie nepaklausė, i šiandie po velė́na tùpia Šmk.po velė́na (velė́nom) (iš)važiúoti mirti: Kiek čia to žmogaus gyvenimo – apsižiūrėt nespėsi, jau važiuok po velėnom Trgn. Nebūč davęs kojos pjaut, būč po velė́na išvažiãvęs Pšš.
Dictionary of the Lithuanian Language.